Halo. Halo, po velnių! kodėl mums taip patinka šis serialas? kodėl, velniai rautų, tai vis iš naujo tampa mūsų nauja religija? klausimai, kurie neduoda ramybės kas kartą įsijungus bet kurį serijos žaidimą, o taip pat tiek žaidžiant, tiek jau ir pabaigus ketvirtąją frančizės iteraciją, galiausiai čia pat paliekantys atsakymą, kad ir kaip ten bebūtų, kad ir kas benutiktų, ko gero tai bus mūsų mėgstamiausia sci-fi FPS serija ir mes nieko dėl to negalime padaryti. atsiprašome…
Halo, serija davusi startą Xbox platformai, nesiliauja stebinti jau daugiau nei 20 metų. galo mes nuoširdžiai nematome. turi ši serija savo šarmą, savo atmosferą, savo vaibą ir tiek. visų pirma, Halo turi unikalų ir baisingai įdomų bei išplėtotą pasaulį. tai vieni iš tų žaidimų, kuriuos žaidžiant jau ir norisi čiupti oficialias Halo knygas. norisi geriau ir artimiau pažinti šį nuostabų sci-fi pasaulį. tai viena. kita kalba dėl žaidimų techninio išpildymo. yep, šis beveik tobulas. iki smulkmenų išdirbti, dideli, erdvūs ir įvairūs lygiai, įvairūs žmonių ir ateivių ginklai ir puikus šaudymas jais bei serijos etalonu tapę ateivių dizainai, kuriuos šaudyti smagu lygiai taip pat, kaip ir valgyti guminukus. nes… na, tame yra šiek tiek panašumo. ir abu šiuos dalykus daryti yra labai malonu.
paprasčiausiai, viskas čia sukurta taip kokybiškai ir skaniai, kad nori-nenori turi pripažinti, jog šie žaidimai yra tiesiog puikūs ir nieko daugiau nepridėsi. be kvapą gniaužiančių susišaudymų prieš ateivius, turime ir gerai nušlifuotą siužetą, kartu su holivudiniais vaizdo intarpais. šie dažnai apeliuoja į žaidėjo jausmus. Master Chief juose ypač idealizuojamas, o kažkuriais momentais ima priminti Džeimsą Bondą. tad galvokite ką norit. turime kietą protagonistą, kuris išsisuks iš kebliausios padėties ir žavią AI kompanjonę. kaip ten sakote? nelabai girdžiu… ai, “femme fatale”, ane? ne visai, mūsų mieloji šio vakaro waifu – tai kiekvieno sci-fi kankinio svajonių deivė – ji gležna, truputį pamišus ir velniškai simpatiška. imkit jąją ir studijuokit.
iš techninių žaidimo aspektų, tikrai verta paminėti tiesiog tobulą, kaip visada, sudėtingumo balansą. dažniausiai tiesiog nepavyks išsižiojus bėgti į kovos epicentrą ir likti nugalėtoju. granatos daro baisiai didelę žalą visiems. žaidime tenka veikti atsargiai ir apgalvotai. ilgainiui supranti, kad žaidimas turi savo ritmą ir jį vertą pajusti, jei nori patirti tikrą malonumą. pavargę, seni geimeriai gali nebetaškyti seilių dėl savaime atsistatančios sveikatos (kas ir buvo viena iš originalaus Halo revoliucijų), nes ši savybė taip pat prisideda prie bendro žaidimo ritmo. priešai gana agresyvūs ir nėra absoliutūs idiotai. lygiai, kaip visada, dideli ir nuostabūs. įvairaus transporto navigavimas intuityvus ir paklusnus. žaidimo lygiai sąlyginai nedideli, kaip maži kasniai, bendrai sudarantys pilną pasakojimo vaizdą. priekaištų patiekalo struktūrai neturime.
perėję Halo 4 mes jaučiamės lyg skaniai, nors ir ne sočiai, papietavę. buvo skanu, bet norisi dar. todėl galite likti ramūs – mes jums pranešime ir apie kitas serialo dalis, nes mūsų alkis nenumaldomas, o Meistras Šefas neįtikėtinai gerai serviruoja!
Pramoninių pixelių gadynë 